Kartą sapnavau, jog išsiėmiau savo kaukolę iš galvos, kad galėčiau ją apžiūrėti. Gerokai patyrinėjęs, nusprendžiau nufotografuoti atminimui. Namie buvo tamsoka, tinkamų apšvietimo lempų neturėjau, tad kaukolę išsinešiau į lauką, pasidėjau ant suoliuko ir nufotografavau. Tada mane persmelkė baimė, suvokiau, jog kaukolė nebesterili, ant jos pateko begalė dulkių ir bakterijų, kurios įdedant ją atgal galėjo lemti kraujo užkrėtimą ir dar daug ligų. Bandžiau rasti išeitį, skambinau vaikystės draugui, mikrochirurgui Dariui Jauniškiui, prašiau parūpinti operacinę ligoninėje...
Nebeprisimenu, kaip sapnas baigėsi, berods atsibudau taip ir neįsidėjęs kaukolės.
Jei sapnas virstų realybe, vargu ar įmanoma būtų kaukolę tinkamai dezinfekuoti, reikėtų ieškoti kitų būdų, kaip išspręsti šią problemą. Turbūt tektų įsidėti kokį nors pakaitalą. Šiuo atveju tiriamos puodo, kaip kaukolės pakaitalo, inkorporavimo į žmogaus portretą galimybės. Sukuriama kraniometrijos sistemai analogiška puodometrijos sistema ir puodometrinis portretas bei nutapomas Vakarų Europos portretavimo tradicijų reikalavimus atitinkantis Homo Catinus (žmogaus-puodo (lot.)) portretas.
"IN" - raidės, skiriančios mano ir Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1520-1572) pavardes, tampa ir projekto pretekstu ir metodu, kuris pasiūlo autoriui persikelti į XVI a. gyvenusio asmens poziciją.
Kristijonas Donelaitis (1714-1780) - lietuvių poetas nepalikęs patikimų savo atvaizdų. Kaip sukurti įtikinantį portretą žmogaus kurio išvaizda nežinoma?
K. Donelaičio atvejis tapo tyrimo „vaizdo poreikis“ atspirties tašku.
Asmenybės kultas kartais pasireiškia noru tapti panašiu į lyderį. Kūno kalba, stilius, veido išraiška ir kaukolės forma, anot senovės mokslininkų, atspindi asmenybės bruožus. Nukopijavęs kraniometrinius taškus ir veido išraišką nuo Francois‘o Xavier‘o Fabre tapyto Mykolo Kleopo Oginskio portreto, pabandžiau tapti diplomatu, politiku, sukilėlių vadu ir kompozitoriumi.
