Nežinau, kaip atskirti šias sąvokas vieną nuo kitos, todėl mano darbuose jos sujungtos taip, kad kurtų viena kitą.
Žmonės, mąstantys apie tikrovę, teigia, jog ji nepažini: kai kurie jų sako, jog tikrovė gali šmėkštelėti mūsų protuose atsitiktinai, tuo tarpu šiuolaikinis mokslas bando mus įpratinti prie minties, jog tikrovė yra mūsų pačių susikuriama.
Tai viena archaiškiausių tikrovės kūrimo formų, ji yra betarpiškai susijusi su kūrėju ir nesidangsto po objektyvumo kauke, iš jos nereikalaujama tikroviškumo, tačiau jos sukurta tikrove tikima.
Tai bandymai sukurti žmogų jo atvaizdo dėka.Anot vaizdų tyrinėtojo Hanso Beltingo, tikėjimas vaizdu [portretu] yra ne "primityvios" pasaulėžiūros atgyvena, o neišvengiama vaizdo suvokimo dalis.
Beveik visose viešosiose erdvėse į mus žvelgia žmonių atvaizdai. Geriau įsižiūrėjus matome, kad bene visi šie atvaizdai ką nors meluoja. Meluoja apie skanų maistą užkandinėse, apie idilišką gyvenimą, apie pasiryžusių mums padėti politikų nuoširdumą... Maža to, kuo geriau šie vaizdai meluoja, tuo labiau mums patinka į juos žiūrėti. Kaip ir dauguma modernios visuomenės žmonių suvokiame, jog vaizdas - tai tik miglotas tikrovės atspindys iš tam tikro stebėjimo taško, tačiau mums reikia tų atvaizdų, o mūsų kūnai netgi akivaizdžiai meluojantį vaizdą dažnai linkę priimti „už gryną pinigą“. Stebina paradoksali vaizdo savybė – įtikinti žiūrovus, nors jie žino, kad yra apgaudinėjami. „Vaizdo poreikio“ tyrimą sudaro trys tapybos darbų ir juos lydinčių artefaktų serijos: K. Donelaičio atvejis, „In“ atvejis ir Homo Catinus atvejis. Šie darbai gimė tyrinėjant, kaip migloti, tik mūsų mintyse egzistuojantys, vaizdiniai paverčiami fizinėje realybėje egzistuojančiais ir ją įtakojančiais vaizdais; analizuojant, kaip sukuriami žmonių, kurių neįmanoma pamatyti ar nufotografuoti, portretai. Tyrimo pagrindą sudaro portretai, tęsiantys ir tuo pačiu kvestionuojantys Vakarų Europos portreto tradiciją, visus juos vienija „tikrumo“ siekis, kuris remiasi, autoriaus nuomone, abejotina objektyvumo ir subjektyvumo priešprieša. Tyrimo tikslas – eksperimentiškai išnagrinėti, kaip subjektyvus vaizdas funkcionuoja objektyvumo ir moksliškumo diskurse.
Modernioje visuomenėje priimta mokslinius duomenis laikyti objektyvia tiesa. Kraniometrijos mokslas mus aprūpina žmogaus kaukolės matmeninimis, kurie dar visai neseniai naudoti žmonių protinių sugebėjimų įvertinimui. Kaukolės forma, žandikaulio dydis galėjo nulemti žmogaus likimą. Dabar panašūs sprendimai laikomi pseudomokslu, o kraniometrija naudojama kitiems tikslams. Kuriant žmogaus portretą, kaukolės forma yra itin svarbi, todėl įvairių kaukolių išmatavimai tapo šio projekto atspirties tašku. Jie tarnauja kaip objektyvus arba pseudoobjektyvus portreto pradas, konstruojantis tikrumo iliuziją. Panašiu būdu katalikų bažnyčia, naudojo šventųjų relikvijas (pvz., kaulus ar rūbo dalelę), inkorporuodama jas į jų atvaizdus, siekdama sutvirtinti tikėjimą jais.
Nuotraukoje - kraniometrinių taškų schema, naudota kuriant kraniometrinius portretus, ir majoro A.J.N. Tremearne sukonstruotas kraniometras (1913), skirtas kaukolei išmatuoti.
Žmogiškasis objektyvumo siekis šiais laikais pradeda atrodyti komiškas. Bet kokioje žmogaus kūryboje sąmoningai ar nesąmoningai išryškėja jos autoriaus bruožai. Projekte “Vaizdo poreikis” autoportretiškumas pripažįstamas neišvengiamu ir tampa kūrybos principu. Kitų žmonių portretai tapomi žiūrint ne tik į portretuojamąjį, bet ir į save, moksliniais metodais gauta informacija (kraniometriniai matmenys) apvelkama subjektyvia autoriaus išvaizda.
Nuotraukoje - lietuvių poeto Kristijono Donelaičio (1714-1780), nepalikusio patikimų savo atvaizdų, portretai (apačioje) ir jų autoriai (viršuje). Pirmieji du portretai (iš kairės) kurti remiantis moksliniu M. M. Gerasimovo veido rekonstrukcijos pagal kaukolę metodu, kiti trys - dailininkų vaizduote.
Kristijonas Donelaitis (1714-1780) - lietuvių poetas, nepalikęs patikimų savo atvaizdų. Kokie jo portretai turėtų būti? Šis atvejis tapo tyrimo „Vaizdo poreikis“ atspirties tašku.
Asmenybės kultas kartais pasireiškia noru tapti panašiu į lyderį. Kūno kalba, stilius, veido išraiška ir kaukolės forma, anot senovės mokslininkų, atspindi asmenybės bruožus. Nukopijavęs kraniometrinius taškus ir veido išraišką nuo Francois‘o Xavier‘o Fabre tapyto Mykolo Kleopo Oginskio portreto, pabandžiau tapti diplomatu, politiku, sukilėlių vadu ir kompozitoriumi.
"IN" - raidės, skiriančios mano ir Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto (1520-1572) pavardes, tampa ir projekto pretekstu ir metodu, kuris pasiūlo autoriui persikelti į XVI a. gyvenusio asmens poziciją.
Siekiant atrasti vaizdo generuojamo melo ribas, tiriamos puodo inkorporavimo į žmogaus portretą galimybės, sukuriama kraniometrijos sistemai analogiška puodometrijos sistema ir puodometrinis portretas bei nutapomas Vakarų Europos portretavimo tradicijų reikalavimus atitinkantis Homo Catinus (žmogaus-puodo) portretas.
